Kalėdaitis (nepainiokime jo su per šv. Mišias gaunamu Kristaus Kūnu – tai du visiškai skirtingi dalykai) simbolizuoja šeimos bendrystę ir vienybę, nes duona yra kepama iš daugybės grūdų. Kai Kūčių vakare laužome kalėdaitį, pasižadame dalytis vieni su kitais Dievo malonėmis, meile, rūpesčiais, džiaugsmais, nešioti vieni kitų naštas. Todėl kalėdaičio laužymas palydimas paties Jėzaus išmokyta „Tėve mūsų“ malda, kuri yra Dievo vaikų vienybės malda. Neseniai paskelbta palaimintąja, Motina Teresė sakydavo: „Besimeldžianti šeima išlieka vieninga“.
Šeima – tai vieningas organizmas, o bendra malda šią vienybę nuolat atnaujina ir kursto. Krikščioniški Kūčių šventės papročiai nukreipia mūsų žvilgsnius į Jėzų, kuris yra kiekvienos krikščionių šeimos šaltinis ir centras.
Šiandien kalėdaičiai Kūčių vakarienės metu laužomi Lietuvoje, Lenkijoje ir Latvijoje. Mūsų tautiečiai, išlaikę šią senąją tradiciją, tai daro ir gyvendami užsienyje. Kūčiose kalėdaičių laužymo paprotys turi istorinę kilmę ir gilią simbolinę prasmę. Kalėdaičių naudojimas primena senovės Eulogiją – bažnyčioje pamaldų metu pašventintą duoną, kurią tikintieji nešdavosi į savo namus ir padalindavo pamaldose nedalyvavusiems. Dvasininkai šią pašventintą duoną siųsdavo į savo parapijiečių namus kaip bendrystės ir tikėjimo vienybės su jais ženklą. Kalėdaičių baltumas primena širdies tyrumą, grynumą, o jų laužymas ir pasidalijimas – brolišką meilę. Dalintis kalėdaičiu Kalėdų išvakarėse reiškia dvasines dovanas, kurių į pasaulį atnešė gimęs Kristus. Nuo pat Krikščionybės pradžios tokia šventinta duona buvo svarbi jungtis tarp tikėjimo bendrystėje gyvenančiųjų. Ši nerauginta, pašventinta duona primena agapės – duonos dalinimosi tradiciją.
Į namus turėtume parsinešti tiek kalėdaičių, kiek asmenų valgys Kūčių vakarienę. Parapijos klebonas tokiu būdu, kalėdaičių pagalba, perduoda kiekvienam parapijiečiui linkėjimus ir sveikinimus. Jis tą šventą vakarą išgyvens dvasinę bendrystę su visais jo parapijoje esančiais pakrikštytaisiais, o ir kiekvienas laužantis jam perduotą kalėdaitį išgyvens bendrystę ne tik su savo šeimos nariais, bet ir su visa bažnytine bendruomene. Nuo seno šeimininkai, išleisdami samdinius šventėms namo, visada įdėdavo parsinešti – dovaną Kalėdų proga, o tarp kitų maisto produktų visada būdavo duonos kepalas, juk duona – lietuviui šventas valgis. Tokiu būdu buvo nešama gera linkinti žinia kitiems namams.
Parsineškime į namus pašventintos duonos – Kalėdaičių kiekvienam – nuo mažiausio iki vyriausio, laužykime juos kaip ženklą, jog esame sujungti Kristaus dvasia, esame tikėjimo kelionėje ir atsiminkime, jog tą Vakarą, su ta Duona su mumis yra ir tie, kurie linki mums viso ko geriausio, juk tą stebuklingą naktį gimsta ne kas nors kitas, o mus mylintis Dievas – Emanuelis – Dievas, visada esantis su mumis.
